Kolorektalinis (žarnos) vėžys

Pasaulyje per metus storosios žarnos vėžiu (kolorektaliniu vėžiu) suserga daugiau nei 1 milijonas žmonių. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 1600 naujų šios ligos atvejų. Kiekvienais metais miršta apie 900 pacientų. Storosios žarnos vėžys yra trečia pagal dažnumą vėžio forma. Todėl Pasaulinė sveikatos organizacija kovo mėnesį skelbia storosios žarnos vėžio žinomumo mėnesiu. Kovo 4-oji diena pavadinta mėlynųjų rūbų diena ir skirta atkreipti žmonių dėmesį į šią ligą.

Viena didžiausių storosios žarnos vėžio problemų yra ta, kad pradinėse stadijose liga dažniausiai nesukelia jokių negalavimų, žmogus gali jausti tik silpnumą, nepaaiškinamą nuovargį, o nesant ankstyvų ligos požymių, diagnozuojama jau vėlyvose stadijose.
Kodėl žmogus suserga onkologine liga mokslininkai ir šiandien dar negali tiksliai atsakyti. Įprastai mūsų organizmo ląstelės auga, dalijasi ir miršta. Normali ląstelių mirtis vadinama apoptozė. Taigi,  apoptozė yra tvarkinga, reguliuojama, energetiškai priklausoma, sudėtinga reakcijų seka, kurios galutinis rezultatas- pavienių pažeistų ar kitaip audiniui kenksmingų ar nenaudingų ląstelių sunaikinimas, nepakenkiant sveikoms audinio ląstelėms. Vėžys yra rezultatas nekontroliuojamo ląstelių augimo ir sutrikusios apoptozės proceso. Šio proceso sutrikimą gali nulemti tam tikri rizikos faktoriai: nepakankamas fizinis aktyvumas, nutukimas, antsvoris. Rūkymas riziką padidina iki dviejų kartų, neteisinga mityba (nepakankamas skaidulinių ir balastinių medžiagų kiekis maiste, dideli kiekiai riebalų, raudonos mėsos ir dažnas jos produktų valgymas), alkoholio vartojimas – iki trijų kartų. Riziką susirgti storosios žarnos vėžiu nulemia ir genetinis faktorius. Jeigu jūsų pirmos eilės giminaičiams buvo nustatyti storosios žarnos liaukiniai (adenomatoziniai) polipai, rizika susirgti piktybine liga padidėja tris kartus. Jeigu artimam giminaičiui iki 40 m. buvo diagnozuotas vėžinis susirgimas, jums vėžio tikimybė padidėja iki 6 kartų.       Ligai progresuojant, žmogus gali pastebėti kraują išmatose, juodas išmatas, gali varginti raižančio pobūdžio pilvo skausmai, apsunkintas tuštinimasis, nepilno pasituštinimo jausmas, nepastovūs viduriai (užkietėjusius vidurius keičia laisvi), pilvo pūtimas. Vėliau išryškėja mažakraujystė, svorio kritimas. Peraugęs vėžys sukelia žarnos sienelės prakiurimą, gali vystytis žarnų nepraeinamumas.

Gera žinia, kad kolorektaliniai navikai laikomi vienais iš sėkmingiausiai gydomų virškinamojo trakto navikų, o anksti nustatytas storosios žarnos vėžys žymiai pagerina gydymo efektyvumą bei padidina galimybę pasveikti. Didžiojoje Britanijoje atliktų tyrimų duomenimis, apie 90 proc. pacientų, sirgusių kolorektaliniu vėžiu, ankstyvu laiku atlikus operacijas pavyko gerokai prailginti gyvenimą. Todėl labai svarbu savalaikė šios ligos diagnostika.

Nuo 2009 m. Lietuvoje pradėta storosios žarnos vėžio kontrolės programa, kurios metu visiems, sulaukusiems 50 m., turi būti atlikti slapto kraujo testai išmatose. 90 proc. storosios žarnos vėžio atvejų pasireiškia vyresniame negu 50 m. amžiuje. Sulaukusiems 50 m. ir vyresniems rizika susirgti šia liga yra 15 kartų didesnė nei 20–49 m. amžiaus grupėje. Gavus neigiamą atsakymą ir neturint negalavimų, tyrimas kartojamas po dviejų metų. Gavus teigiamą atsakymą, būtina atlikti endoskopinį storosios žarnos tyrimą – kolonoskopiją (FCS). Šis tyrimas iki šiol laikomas aukso standartu. FCS metu apžiūrima žarnos gleivinė, atliekama biopsija (paimamas gabalėlis audinio iš pakitusios gleivinės). Atliekant kolonoskopiją, nustatomas ne tik vėžys, bet ir ikivėžiniai pakitimai. Esant normaliems tyrimo rezultatams, kolonoskopiją rekomenduojama kartoti kas 10 metų.

Vėžio diagnostikoje yra naudojami ir vėžio žymenys. Vėžio ląstelės intensyviau gamina tam tikras baltymines medžiagas, kurių sveiko, nesergančio organizmo ląstelės gamina labai nedaug. Šios medžiagos vadinamos vėžio žymenimis ir jų kiekį galima išmatuoti kraujyje. Kuo didesnė vėžio žymens koncentracija kraujyje, tuo didesnis navikas (jo metastazių skaičius) organizme. Tačiau, svarbu žinoti, kad vėžio žymenų lygis kraujyje gali padidėti sergant ne tik onkologinėmis ligomis, bet ir kai kuriomis kitomis nepiktybinėmis ligomis ar gerybiniais navikais. Kartais ir sergant vėžiu navikas negamina vėžio žymenų, kraujyje jų lygis nebūna padidėjęs. Tad vėžio diagnozei nustatyti nepakanka fakto, kad paciento kraujyje padidėjęs vieno ar kito vėžio žymens kiekis. Gal žymens kiekis padidėjo ne dėl vėžio, bet dėl kitos priežasties, ir priešingai – žmogus gal jau serga vėžiu, o žymens kiekis kraujyje – nepadidėjęs. Aptikus padidėjusį kokio nors žymens kiekį kraujyje, galima tik įtarti vieną ar kitą piktybinę ligą, kurios buvimą būtina įrodyti atlikus kitus reikiamus tyrimus. Todėl  laboratorinis vėžio žymens tyrimas negali atstoti kitų tyrimo metodų. Laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai vieni kitus papildo. O, svarbiausia, turime suprasti, kad  savo sveikata turime rūpintis ir patys, nes storosios žarnos vėžys, nustatytas pradinėse stadijose, yra efektyviai gydomas. Net ir pažengusiose stadijose, kai pasveikimo pasiekti neįmanoma, galimas efektyvus gydymas priešvėžiniais vaistais, kuris ženkliai prailgina ligonio išgyvenamumą ir sumažina ligos simptomus.