Gliukozė

Rekomenduojama tirti, kai įtariamas cukrinis diabetas, yra nutukimas arba padidėjęs kraujospūdis.

grįžti į sąrašą

2.50

Gliukozė yra pagrindinis kraujo angliavandenis ir pagrindinis mūsų organizmo ląstelių energijos šaltinis. Gliukozė, gauta su maistu kepenyse verčiama į glikogeną ir kaupiama glikogeno pavidalu kepenyse. Kitas gliukozės kaupimas organizme vyksta verčiant ją į riebiąsias rūgštis, kurios kaupiamos riebaliniame audinyje.

Gliukozės kiekis kraujyje visada palaikomas tam tikrose ribose, kontroliuojant daugeliui hormonų, iš kurių svarbiausias – insulinas – gaminamas kasoje. Todėl visos kasos ligos labai susijusios su gliukozės kiekio pokyčiais organizme.

Dažniausia gliukozės kiekio padidėjimo (hiperglikemijos) priežastis yra cukrinis diabetas, atsirandantis dėl insulino gamybos arba jo veikimo trūkumo. Tačiau taip pat ir daugelis kitų ligų turi įtakos gliukozės kiekio padidėjimui kraujyje. Tai kasos uždegimas (pankreatitas), skydliaukės veiklos sutrikimai, inkstų nepakankamumas, įvairios kepenų ligos ir kt.

Gliukozės kiekio sumažėjimas (hipoglikemija) stebimas rečiau. Mažą gliukozės koncentraciją kraujyje gali nulemti daugybė būklių, tokių kaip insulinoma (kasos navikas), hipopituitarizmas (hipofizėjė gaminamų hormonų trūkumas) ar insulino sukelta hipoglikemija.

Norminiai dydžiai.

Naujagimiams 1d. 2,22 – 3,33 mmol/L

Naujagimiams nuo 1d.-1 mėn.  2,78 – 4,44 mmol/L

Vaikams iki 18 m. 3,33 – 5,55 mmol/L

Suaugusiems:

Nuo 18 m. iki 59 m. 4,11 – 5,89 mmol/L (serume) ir 4,11 – 6,05 mmol/L (plazmoje)

Nuo 60 iki 90 m. 4,56 – 6,38 mmol/L

Vyresniems nei 90 m. 4,16 – 6,72 mmol/L

Gliukozės kiekio padidėjimą sukelia:

  1. Diabetas;
  2. Sutrikęs gliukozės toleravimas;
  3. Cushing sindromas;
  4. Akromegalija;
  5. Pankreatitas;
  6. Kasos vėžys;
  7. Tirotoksikozė;
  8. Nėščiųjų diabetas;
  9. Stresas;
  10. Maistas ir gėrimai;
  11. Kai kurie medikamentai.

Gliukozės kiekio sumažėjimą sukelia:

  1. Insulino perdozavimas;
  2. Nepavalgius po insulino vartojimo;
  3. Insulinoma;
  4. Toksiniai kepenų pakenkimai;
  5. Inkstų ligos;
  6. Širdies ligos;
  7. Badavimas;
  8. Sepsis;
  9. Autoimuninė hipoglikemija.

Tyrimo metodas. Referentinis fermentinis kolorimetrinis metodas, naudojant heksokinazę.

Tiriamas mėginys yra veninis arba kapiliarinis kraujas. Galimi mėginiai: serumas, plazma (Li‑heparino, K2‑EDTA, NaF/Na2EDTA, KF/Na2EDTA, NaF/K‑Oksalato ir NaF/citrato/Na2‑EDTA).

Mėginio stabilumas. Gliukozės mėginių stabilumas priklauso nuo laikymo temperatūros, bakterinio užterštumo ir gliukozės sunaudojimo, suskaidymo (glikolizės). Plazmos ar serumo mėginiai be konservanto (NaF) turėtų būti atskiriami nuo ląstelių ar krešulio per pusvalandį nuo kraujo paėmimo. Kai kraujas yra paimamas ir jam leidžiama sukrešėti ir stovėti necentrifuguotam kambario temperatūroje, vidutinis serumo gliukozės sumažėjimas yra ~7 % per 1 valandą. Šis sumažėjimas yra glikolizės pasekmė. Glikolizė gali būti sustabdoma surenkant kraujo mėginius į mėgintuvėlius su fluoridu.

Tiriamasis mėginys (kraujo serumas, plazma) stabilus 8 valandas 15-25 oC temperatūroje,  72 valandas  2-8 oC temperatūroje. Stabilumas fluorido plazmoje yra  3 dienos 15‑25 oC temperatūroje.

Tyrimo rezultatams įtakos turintys veiksniai. Tyrimui įtakos neturi gelta (bilirubinų padidėjimas), hemolizė (eritrocitų suirimas), lipemija (padidintas kraujo riebalų kiekis), o trigliceridų (bendrųjų riebalų) koncentracijos įtaka yra silpna.

Vaistai: nebuvo nustatyta jokio poveikio naudojant dažniausiai vartojamų vaistų rinkinius įprastomis (terapinėmis) koncentracijomis.

Labai retais atvejais gamapatijos, ypač IgM tipo (Waldenström makroglobulinemija), gali nulemti nepatikimus gliukozės rezultatus.

Vertinant gautą rezultatą, diagnozuojant ligas, visada turėtų būti įvertinama ir paciento ligos istorija, fizinio ištyrimo duomenys kitų tyrimų rezultatai.

Jei turėsite klausimų dėl tyrimų rezultatų, tyrimų užsakymų ir atlikimo, kreipkitės į artimiausią mūsų laboratoriją https://medicinapractica.lt/kontaktai/