D. B. (Vilnius)

Vaikystėje, einant penktuosius metus, man ant pilvo atsirado rausva pleiskanota dėmelė. Odos gydytojas nustatė, kad tai žvynelinė. Išrašė raudono tirpalo ( Caslellani) . Gal buvo tik sutapimas, bet po jo panaudojimo man išbėrė visą kūną. Nuo tada prasidėjo kova su šia liga: tepalai, kvarcai, injekcijos B grupės vitaminų… Kuo labiau tepėme dėmes, tuo labiau jos plėtėsi. Daktarai sakė, kad turiu važiuoti, kur šilta, saulė, jūra… Vasarą bėrimas truputį sumažėdavo, nes jau nuo gegužės mėnesio nuolat gulėdavau Palangos pliaže ir maudydavausi jūroje. Deja, vėliau bėrimas vis plito: atsirado ant galvos, rankų ir kojų. Atsirado didžiulis komplekas: kaip rengtis, kad niekas nepastebėtų ant kūno bėrimo. Kaip šukuotis plaukus, kad  nesimatytų tų “uralo kalnų”… Begalinis niežėjimas, žaizdos lipdavo prie rūbų, pleiskanos byrėdavo ant tamsios mokyklinės uniformos… (Rašau ir šiurpas pačiai kyla nuo prisiminimų).

Patekau pas profesorių. Jis man pasakė, kad ši liga – tai tik kosmetinis odos defektas. Viskas. Tuo ir baigėsi vizitai pas gydytojus. Prasidėjo raganos, burtininkės, ekstrasensai… Giminės iš Amerikos siuntė hormoninius vaistus, geriamas kinietiškas žoleles…

Tėvelis visada sakydavo, kad reikia gydytis iš vidaus. O kaip? Kuo? Laikas ėjo, atsirado daugiau informacijos. Pabandžiau badauti. Po keturių dienų badavimo aš pastebėjau, kad oda darosi švaresnė: naujų bėrimų neatsiranda, o ir esantis bėrimas mažėja, dėmės šviesėja. Aha! Panašu, kad maistas turi įtakos. Tik koks man netinka? Vaikystėje labai mėgau miltinius patiekalus: blynus, bandeles, manų košę. Kieme buvo kulinarijos kepykla. Iš ten visada sklisdavo kepamų bandelių kvapas. Mes, vaikai, stovėdavome prie kepyklos lango ir prašydavome ką tik iškeptų bandelių. Vaikystė praėjo su “bulka” rankoje. Vėliau, supratusi, kad kažkoks maistas man netinka, pradėjau “sveikai” maitintis: pati kepiau duoną, pyragus iš rupių ruginių miltų. Galvojau, kad jie sveikiausi.

Taip su šia liga praėjo 50 metų. “Draugauti” su ja neišmokau. Visada ieškodavau, negalėjau nusiraminti: vis nauji ir nauji vaistai iš Amerikos, paleo dieta, tai vieno produkto nevalgiau, tai kito…

Atėjo 2017 metai. Patys sunkiausi mano gyvenime: netekau tėvelio, po dviejų mėnesių brolį vos išgelbėjo, mama viena už 300 km, pakeičiau darbą. Ištisinis, nuolatinis nesibaigiantis stresas.

Išsiveržė ligos lyg džinas iš butelio: žvynelinės paaštrėjimas toks, kad pradėjo berti tose vietose, kur 50 metų niekada nebuvo – ant veido, plaštakų. Ji tiesiog buvo nevaldoma. Be nuskausminamųjų aš negalėjau žengti žingsnio, paimti šaukštą – ūminis psoriazinis artritas, podagra, kraujospūdis, pūlinukai akių vokų vidinėje pusėje, iš niekur 38 temperatūra, kažkoks negirdėtas dar kepenų suriebėjimas, cukraus kiekis kraujyje rodė už durų stovinčią cukraligę. Gydytojai man paskyrė stiprius priešvėžinius vaistus. Ir vėl pasiūlė gydyti pasekmes. O iš kur kyla tokios ligos, kokios priežastys, kas skatina jų atsiradimą – niekam nebuvo įdomu. Prasidėjo karštligiškas informacijos ieškojimas internete. Gal dar vaistai palauks… Perskaičiau straipsnį apie tai, kaip mergina ilgai kankinosi dėl pilvo skausmų, kol pasidarė maisto netoleravimo tyrimą. Paaiškėjo, kad ji netoleruoja glitimo, ir jo atsisakius, visos bėdos su pilvo skausmais baigėsi.

2018 m. gegužės 17 d pasidariau ImuPro. Atsakymas nelabai mane nustebino. Raudonai pažymėtas glitimas. RUGIŲ netoleravimas buvo didžiausias. Ir dar keletas produktų oranžine spalva, kurių aš nelabai ir valgydavau: žirniai, lęšiai, pupelės, žemės riešutai ( vaikystėje juos labai valgiau).

Pradėjau nuo organizmo išvalymo: vieną dieną gėriau anglišką druską, keletą dienų badavau, atsisakiau mėsos, žuvies, glitimo turinčių maisto produktų. Skausmas rimo, bėrimų mažėjo, o labiausiai kėlė nerimą drastiškas svorio kritimas. Anksčiau sunku būdavo pusė kilogramo atsikratyti, o čia kasdien po kilogramą. Atsirado baimė lipti ant svarstyklių, galvojau, kad kokia liga neprašyta dar viena atėjo. Bet rūbai rodė baisesnį vaizdą nei tos svarstyklės. Atrodžiau kaip iš vaikų namų ar Carito – ne su savo rūbais. Nukrito 10 kilogramų… ir sustojo.

Pradžioje keisti mitybą buvo nelengva. Su vyru pradėjome gaminti maistą atskirai. Kiekvienas su savo puodais. Bet įvyko nenumatytas įvykis. Mano vyrui nuo vaikystės buvo vadinama “šienligė”. Pasisnargliuodavo, paašarodavo pavasarį, pagerdavo priešalerginius ir taip važiavo iki 2018 metų. Bet tais metais kažkaip pavasaris jam užsitęsė iki liepos mėnesio: nosis užgulta – negali nei valgyti, nei miegoti, prasidėjo astma. Negalėdama matyti, kaip vargsta su ta sloga ir dusuliu, pasiūliau ir jam pasidaryti ImuPro tyrimą. Gal jis ir nebūtų daręsis, bet namie buvo akivaizdus, nors neįtikėtinas pavyzdys. Jo testo atsakymas nustebino mus abu. Produktas, kuris degė raudonai ir normą viršijo 1000 kartų buvo kasdien naudojamas ir labai mylimas KIAUŠINIS.

Namuose nebeliko nei glitimo turinčių produktų, nei kiaušinių. Šių produktų atsisakymas nebuvo sunkiausias momentas. Sunkiausias buvo ir yra laikytis 4 dienų produktų rotacijos. O brangiausias – abiejų garderobo keitimas.

Vyrui atsisakius kiaušinių ir jų turinčių produktų, pirmiausiai drastiškai greitai krito svoris. Ir jam kas rytą buvo būdavo šokas lipti ant svarstyklių. Nukrito 12 kilogramų. Nukrito ir sustojo. Nosis nebėra užgulta, nenaudoja jokių vaistų nei nuo slogos, nei nuo astmos.

Na, o man šiuo metu cukraus lygis kraujyje normalus, artritas prisiminimui paliko išsuktus tris sąnarius, vaistų nuo kraujospūdžio negeriu jau metus (nors vieną kartą buvo šoktelėjęs iki 200, bet tai buvo nesusitvarkymas su stresu), na, o žvynelinė įsitaisė vienoje vietoje ant kojos ir kol kas nelabai nori trauktis.