Bendras baltymas

Reikalingas, norint įvertinti bendrą ligonio mitybos būklę ir patinimus. Atliekamas įtarus: kepenų ligas, alkoholizmą, ūmias ir lėtines infekcijas, sistemines reumatines ligas, kasos ligas, sunkias inkstų ligas, padidėjusią skydliaukės funkciją.

grįžti į sąrašą

3.50

Visi kraujo baltymai daugiausiai gaminami kepenyse, plazminėse ląstelėse, limfmazgiuose, blužnyje ir kaulų čiulpuose. Susirgus bendro baltymo kiekis gali reikšmingai nukrypti nuo normalių reikšmių. Sumažėjęs baltymo kiekis (hipoproteinemija) gali būti  sergant daugybe ligų ir sutrikimų, tokių kaip kraujo netekimas, sutrikęs maisto medžiagų įsisavinimas (malabsorbcija), inkstų ligos (nefrotinis sindromas), sunkūs nudegimai, druskos retencijos sindromas ir kvašiorkoro sindromas (ūmus baltymų trūkumas).

Padidėjęs baltymo kiekis (hiperproteinemija) gali būti stebima netekus daug skysčių (sunkios dehidratacijos) ar sergant ligomis, tokiomis kaip dauginė mieloma, atvejais.

Bendro baltymo koncentracijos nustatymas naudojamas diagnozuojant ir gydant daugybę ligų:kepenų, inkstų,kaulų čiulpų, taip pat ir medžiagų apykaitos (metabolinius) ar mitybinius sutrikimus.

Norminiai dydžiai.

Suaugusieji:

Neišnešioti    36‑60 g/L

Naujagimiai    46‑70 g/L

1 savaitė      44‑76 g/L

7 mėnesių‑1 metų    51‑73 g/L

1‑2 metų      56‑75 g/L

> 3 metų      60‑80 g/L

Suaugusieji (ambulatoriškai)      64‑83 g/L

Bendrojo baltymo koncentracijos padidėjimą sukelia:

  1. Mielominė liga ir kitos paraproteinemijos;
  2. Ūmios ir lėtinės infekcijos;
  3. Autoimuninės ligos (sisteminė raudonoji vilkligė, sklerodermija);
  4. Granuliomatozinės ligos (sarkoidozė;
  5. Lėtinis hepatitas, cirozė;
  6. Vandens netekimas.

Bendrojo baltymo koncentracijos sumažėjimą sukelia:

  1. Inkstų ligos (nefrozinis sindromas);
  2. Kepenų ligos;
  3. Lėtinis alkoholizmas
  4. Žarnyno uždegimai (enteritai, Krono liga, lėtinis opinis kolitas);
  5. Kasos uždegimai (pankreatitai);
  6. badavimas
  7. Širdies nepakankamumas;
  8. Tirotoksikozė (padidėjusi skydliaukės veikla);
  9. Per didelis vandens vartojimas (hiperhidratacija);
  10. Ilgalaikis gydymas steroidais;
  11. Nudegimai, odos ligos.

Tyrimo metodas. Kolorimetrinis tyrimas.

Tiriamasis mėginys yra veninis arba kapiliarinis kraujas, kuris imamas į vakuuminį mėgintuvėlį arba serumui skirtą mikrovetę. Galimi mėginiai: serumas, plazma: Li‑heparino, K2‑EDTA.

Mėginio stabilumas. (kraujo serumas, plazma) stabilus 6 dienas 20-25 o C temperatūroje,  4 savaites 4-8 o C temperatūroje, 1 metus -20 o C temperatūroje.

Bendro baltymo koncentracija yra nuo 4 iki 8 g/L žemesnė, kai mėginys paimamas iš gulinčio, o ne sėdinčio paciento.

Tyrimo rezultatams įtakos turintys veiksniai. Tyrimui  įtakos neturi gelta,  ,  hemolizė , lipemija.

Dekstrano koncentracija iki 30 mg/mL nedaro poveikio.

Labai retais atvejais gamapatijos, ypač IgM tipo (Waldenström makroglobulinemija), gali sąlygoti nepatikimus rezultatus.

Diagnozuojant, rezultatai visada turėtų būti vertinami kartu su paciento anamneze, fizinio ištyrimo duomenimis ir kitų tyrimų rezultatais.

Jei turėsite klausimų dėl tyrimų rezultatų, tyrimų užsakymų ir atlikimo, kreipkitės į artimiausią mūsų laboratoriją https://medicinapractica.lt/kontaktai/